Sėdėjimas

„Dabar turiu eiti, bet papietaukime kartu antradienį, galėsime pratęsti pokalbį.“ Rasti mieste gyvenančią močiutę, besimėgaujančią skubiu gyvenimo tempu, nėra lengva. Tačiau Lietuvoje man pasisekė! Alina, Austėjos Baba, pusę laiko gyvena Vilniuje, o kitą pusę – kaime. Dalis jos gyvenimo prabėgo komunistiniame Vilniuje. 

Susitinkame šeštadienį Vilniaus centre, „Rūdninkų aikštėje„, “Casa La Familia” Italų picerijoje. Alinai 73-eji, ji vilki ilgą suknelę, ant jos – siuvinėtą švarkelį, saulė kaitina, bet visi, kas bent kelias dienas vasarą praleido Baltijos šalyse, žino: geriau būti pasiruošus viskam. Akimirką sėdžiu lauke viena su Alina, Austėja kažko teiraujasi restorano viduje. Žiūrime viena į kitą, subtiliu žvilgsniu. Išsitraukiu Google vertėją. Jis veikia pusėtinai. Alina gali perskaityti, ką verčiu, bet jai įvesti žodžius pačiai gana sunku. Šiek tiek nusiviliu, kad prieš atvykdama neišmokau daugiau žodžių, nes technologijos dar nepasiekė tokio lygio, jog galėtų transkribuoti ir versti visais kalbų deriniais. O taip pat aš iš įpročio remiuosi anglų kalbos pagalba, nors daugeliu atvejų tai tikrai nepadeda. Debesys darosi vis tirštesni ir grėsmingesni. Padavėjas mūsų klausia, ar norime eiti į vidų. Alina nusišluosto rankas ir kažką pasako lietuviškai. Kurį laiką liekame lauke, kol pakyla vėjas ir pasidaro vėsu sėdėti lauke.

Valgome picas ir Austėja užduoda močiutei pirmąjį klausimą. Dabar turiu įsiminti atsakymus, nes Austėja mano, kad močiutė išsigąs, jei išsitrauksiu mikrofoną ir užrašų knygutę.

„Kai buvau tokio pat amžiaus kaip Austėja, 24 metų susilaukiau pirmojo vaiko ir mokiausi Vilniuje, vakarinėje mokykloje buhalterės specialybės. Tuo tarpu mano brolis padėjo rūpintis Austėjos tėvu. Mano vyras buvo pašauktas į kariuomenę vieneriems metams atlikti karinę tarnybą.“ Austėja nusijuokia prieš atsisukdama į mane ir sako: „Ak, dar nebuvau girdėjusi šios istorijos! Mano seneliui grįžus iš kariuomenės, namo atėjo laiškas. Mano tėvas buvo pašauktas į kariuomenę. Mano močiutė ir senelis verkė ir panikavo, juk tėčiui buvo tik 4 metai! Mano senelis išėjo į biurą išsiaiškinti. Iš tikrųjų trūko skaičiaus, sūnui buvo ne 14, o 4 metai ir jam nereikėjo tarnauti kariuomenėje. Mano baba vis dar buvo labai sukrėsta. Neatrodė visiškai neįtikėtina, kad režimas būtų sugalvojęs tokį dalyką.“ Vėliau sužinojome, kad senelis buvo dislokuotas netoli Kinijos sienos. Alina pasakojo: ,,Kariuomenėje vyravo sudėtinga pusiausvyra: buvo nuobodu, bet jei darydavai daugiau, nei esi prašomas ar užsiimdavai kuo neįprastu, tau grėsė pavojus. Tau galėjo liepti pasilikti armijoje ir išvežti tarnauti kur nors pavojingiau.“ Alina sako, kad tuo metu jai ne itin rūpėjo, kas vyksta politiškai, ar bent jau nekėlė klausimų. „Savo darbe, žinoma, supratau, kad viską reikia rašyti rusiškai, o ne lietuviškai. Septintajame dešimtmetyje pasidarė sunkiau ir su maistu, jo gaudavome tik su talonais, visur buvo eilės. Pasirinkau buhalterės darbą, nes galėjau tiesiogiai rūpintis žmonėmis ir užtikrinti, kad jie gautų atlyginimus. Komunizmas iš mano tėvų daug ką atėmė. Bet mes gyvenome gana gerai. Mano vyras buvo inžinierius, todėl mums buvo paskirtas namas.“ Ji priduria: „Mama man visada sakydavo: „Vieną dieną patirsi laisvę.“ Diskusija vyko labai gyvai, Austėja turėjo daug klausimų ir džiaugėsi gavusi progą tokiomis temomis pabendrauti su močiute. Po valandą trukusio pasakojimo ir burokėlių picos Alina sako: „Turiu dar kelias minutes klausimams, bet paskui turėsiu eiti.“ Prieš jai išeinant klausiu: „Koks įvykis buvo lemtingas jūsų gyvenime?” 

Kai ji išeis, Austėja taip pat turės išvykti. Tą vakarą ji savanoriauja Midsummer koncertuose. Joninės – viena didžiausių švenčių Lietuvoje, Skandinavijoje ir kitose Baltijos šalyse. Ji skirta ilgiausiai metų dienai – vasaros saulėgrįžai – paminėti. Nešami gėlių vainikai, kūrenami laužai ir dainuojama muzika. Daugelis pavadinimų Lietuvoje kilę iš baltų mitologijos, augalų, gėlių ar gamtos stichijų. Austėja reiškia „bičių karalienė“. O jos pavardė yra kilusi iš žodžio medus. Nenuostabu, kad Austėja mėgsta valgyti uogas, vaikščioti po mišką ir mieliau būna kaime. Dabar jai 24-eri, ir jau kelis mėnesius ji dirba savo pirmąjį „tikrą darbą, apmokamą ir ilgalaikį, jokios praktikos ar neakivaizdinio darbo“. Ji dirba Europos solidarumo korpuso koordinatore. Jai ypač rūpi santykiai ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis. 

Austėja jau yra gyvenusi ne tik gimtojoje Lietuvoje, bet ir 4 kitose šalyse: Indijoje, Graikijoje, Turkijoje ir Gruzijoje, kur iš pradžių susipažinome 2019 m. „Erasmus“ programoje. Tai buvo prieš kelerius metus, 2019-aisiais, kai Krymas, kaip ir 20 proc. teritorijos Gruzijoje, jau kurį laiką buvo arba vis dar  yra okupuoti Rusijos, kaip rašoma kiekviename Vilniaus bare. Vilnius nuo pirmojo Baltarusijos miesto nutolęs tik 35 kilometrus. Rusai, norėdami patekti į Kaliningradą, turi pravažiuoti pro Vilnių, todėl Vilnius nusprendė savo paramą Ukrainai išryškinti visur: autobusų ekranuose, ant įstaigų pastatų ar kino teatrų durų.

Austėja nebijo nuotykių, keliauti vienai yra jos įprotis, ji dažnai naudojasi couchsurfing programėle. Paskutinė jos kelionė buvo į Indiją, kur ji praleido 6 mėnesius. Dabar ji džiaugiasi grįžusi į Vilnių. „Gyvenu su tėvais, manau, kad smagu vėl būti šeimos narių apsuptyje ir, žinoma, tai praktiškiau. Kainos Vilniuje labai didelės, prie tokio kilimo itin prisidėjo karas. Į darbą galiu lengvai nuvažiuoti dviračiu palei upę“.

Politiniu požiūriu Austėja prisimena du momentus. „Lenkija, kaip didelė kaimyninė šalis, daro didelę įtaką Lietuvai. Tai, kad politika Lenkija darosi griežtesnė, neatsižvelgiama į  moterų teises, pavyzdžiui, draudžiami abortai, man kelia nerimą.“

Antrasis įvykis, kurį ji prisimena, yra paskutiniai prezidento rinkimai Lietuvoje. Juose varžėsi du kandidatai. Abu jie atstovavo tai pačiai rinkėjų daliai, o jų ideologiniai skirtumai buvo labai nedideli: „Aplink mane visi kalbėjo apie kandidatę moterį ir atrodė, kad ji labai populiari, tikrai laimės rinkimus. Po to supratau, kad tą mačiau tik savo socialiniame burbule. Ji pralaimėjo.“

Antradienį vėl apsilankome Austėjos senelių namuose. Namas yra kieme, pačiame centre, netoli Austėjos darbo. Už kampo yra labai populiari paviljono kavinė ir nedidelė medinė scena, kurioje vyksta koncertai ar šokių pamokos. Durų skambučiio galima lengvai nepastebėti, nedidelis baltas kvadratukas kabo ore virš galvos aukščio. Atidarius duris patenkame tiesiai į butą, o tai kiek neįprasta tokiems daugiabučiams namams, dažniausiai jie neturi tokio tiesioginio įėjimo. Keliais laipteliais nusileidžiame žemyn į didelę rūsio patalpą. Be kelių kėdžių ir dar vienų durų, patalpa tuščia. Įdomu, kam ši patalpa buvo naudojama. Bet man nespėjus paklausti, jau kylame laiptais aukštyn. Viduje didžioji kambario dalis pagaminta iš medžio ir atrodo beveik kaip namelis kalnuose, tačiau papildomi tapetai ant sienų išduoda komunistinę namo praeitį. Senelis kompiuteriu žaidžia šachmatais. Susėdame svetainėje. Alina paruošė daug maisto ir bėgioja pirmyn ir atgal tarp virtuvės ir svetainės. Be vaisių ir uogų, ji atneša garsiosios šaltosios „Barbės“ sriubos, ją Lietuvoje vadina „Šaltibarščiais“ – su bulvėmis ir kiaušiniais. Prie mūsų prisijungia senelis ir Austėjos pusbrolis. Pusbrolis Tomas atvyko padėti versti. Jis 17 metų gyveno Prancūzijoje. Šį kartą Austėjos močiutė atrodo labiau pavargusi, turi mažiau energijos. Ji sėdi susigūžusi ant taburetės, o mes bandome atnaujinti pokalbį. „Kai užsukome į restoraną, jūsų močiutė kaip tik pasakojo, kad dalyvavo protestuose.“ Austėjos močiutė pažvelgia į savo vyrą, atrodo, kad jo buvimas daro poveikį pokalbiui, šiandien ji drovesnė ir nenori tiek daug pasakoti. „Taip, aš dalyvavau demonstracijose! Daugiau neturiu ką pasakyti.“ Klausiu: „Kodėl ėjote į demonstraciją, ar nebijojote?“ „Ne, mes nebijojome, ką buvo galima prarasti? Ten buvo ir mano vaikai, mes norėjome laisvės, norėjome būti nepriklausomi. Mano nuomone, visi jauni ir seni turėtų eiti. Mes tiesiog negalvojome apie tai ir nuėjome“.

Didžiausią įtaką jai padarė nepamirštamas Baltijos kelias. Baltijos kelias – tai 650 km ilgio taiki demonstracija per visas tris Baltijos šalis. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos šalių žmonės sudarė gyvą grandinę, kad praėjus 50 metų po Hitlerio-Stalino pakto ir okupacijos metų parodytų savo laisvės siekį ir vienybę šioje kovoje. Joje dalyvavo ji, jos vyras ir draugai. Ten buvo ir Austėjos tėvas su savo studentų grupe. „Džiaugiuosi, kad mano mama galėjo tapti šios akimirkos liudininke,“ – emocingai sako Alina. „Ar protestai jai suteikė galios jausmą?“ paklausiu. „Galbūt, bet kokiu atveju, mes buvome vieningi, visi kartu.„.  Austėjai galia – tai galimybė rinktis, būti savimi. „Mus apibrėžia ne tik mūsų darbas„, – priduria ji. 

Paskutinį mano vakarą Vilniuje vyksta kažkas ypatingo: Vingio parke organizuojami nemokami koncertai. Vilnius švenčia savo gimtadienį „700 metų jaunas“, kaip rašoma skrajutėje. Pirmoje dalyje koncertuoja daug žinomų Lietuvos atlikėjų, vėliau – 2 tarptautiniu mastu žinomi muzikantai „Clean Bandit“ ir „Bastille“. Koncerto pabaigoje visi dalinasi įspūdžiais: „Norėjosi išgirsti daugiau Lietuvos atlikėjų, bet ar girdėjote, ką sakė Bastille?!“ – klausia Austėja. Britų atlikėjas pasakė kelis sakinius lietuviškai, o kartu ir tai: „ačiū už viską, ką Vilnius padarė Ukrainai“ tuo užkariaudamas kiekvieno žiūrovo širdį. „Jis žinojo, kaip kalbėti su lietuviška publika!“ priduria Austėja.